Kitų nuomonė, būti priimtai ir visiems patikti man buvo labai svarbu. Nuolat jaučiausi nesaugi, turėjau labai daug baimių, nerimavau dėl ateities, nežinojau, ko tikėtis iš gyvenimo. Turbūt labiausiai bijojau būti nesėkminga, nepateisinti kitų lūkesčių ir standartų. Paauglystėje man buvo tapatybės krizė. Patikėjau melu, jog esu visiška nevykėlė – nemaniau, kad esu kuom nors ypatinga ar talentinga. Nuolat lygindavau save su kitomis merginomis ir dėl to labai nemėgau savęs, o kartais tai išaugdavo į neapykantą. Giliai viduje jaučiausi sukaustyta ir nelaiminga, tačiau nei sau, nei kitiems negalėjau to pripažinti. Tikėjau, jog Dievas yra ir nuo pat vaikystės girdėjau apie Jo meilę, bet Jis man atrodė labai toli, o aš ir mano problemos Jam nesvarbios. Vieną vakarą, stovyklos metu, pajaučiau stiprų troškimą melstis ir išpažinti savo nuodemes. Tikiu, jog tą vakarą pažinau Dievo meilę ir atidaviau Jėzui savo gyvenimą. Tada supratau, jog Jėzus nėra tiesiog kažkokia istorinė figūra. Jis yra asmeninis, gyvas Dievas, kuriam rūpi kiekvienas, kuriam aš rūpiu. Tokios besąlygiškos meilės, vidinės ramybės ir saugumo negali duoti joks žmogus. Gyvenimiškos problemos ir rūpesčiai neišnyko, tačiau gyvenimas su Dievu yra žymiai prasmingesnis ir pilnas laisvės. Dabar žinau, kas esu. Esu Dievo dukra ir su džiaugsmu žiūriu į ateitį. Tikrai niekada nesigailėjau sprendimu sekti Jėzumi ir patikėti Jam savo gyvenimą.