Aš visada tikėjau, kad Dievas yra.

Vaikystėje malda buvo mano kasdienybė. Ir ne todėl, kad mano tėvai buvo tikintys, bet todėl, kad mačiau ir jaučiau daug skausmo aplinkui.  Mano tėtis buvo alkoholikas. Jis gerdavo beveik kiekvieną dieną ir mušdavo mamą: puldavo peiliu, akmenimis, geležiniais strypais, smaugdavo, skandindavo…  aš buvau bejėgė ką nors pakeisti, todėl melsdavau Dievo pagalbos.

Tai tęsįėsi ir tęsėsi iki tol, kol aš pradėjau eiti į penktą klasę. Vidurinė mokykla buvo toli, todėl man teko nuomotis butą arti mokyklos. Grįžinėdavau namo tik savaitgaliais. Jaučiausi ištrūkusi iš visko. Niekas manęs nekontroliavo, o svarbiausia – nebemačiau kas vyksta namie.

Kartą tikybos mokytoja pasiūlė važiuoti į krikščionišką jaunimo renginį ir aš su džiaugsmu sutikau. Pamačiau daug jaunimo, kurie gyveno džiaugsme, atrodė, kad jų širdys tokios gyvos, kai tuo tarpu mano pilna nesaugumo ir skausmo. Po šio renginio mūsų miestelyje susibūrė tikintis jaunimas, žinoma, aš buvau su jais. Galvojau: „Jūs norite parodyti koks Dievas yra iš tikrųjų? Gerai! Aš noriu Jį pažinti.“

Po gerų metų aš pradėjau bendrauti su draugais, kurie gyveno laisvą gyvenimą: gėrė, rūkė, kolekcionavo merginas ir vaikinus, su kuriais permiegojo. Vis daugiau laiko praleisdavau su jais, bet tuo pat metu dalyvavau krikščioniškoje veikloje. Įsimylėjau. Viskas pagavo pagreitį. Pradėjau stbėti draugus ir pamačiau, kad jie nėra laimingi, kad jie taip gyvendami tik bėga nuo problemų ir skausmo.

Gyvenau dvigubą gyvenimą ir tvirtai žinojau, kad ilgiau tai nebegali tęstis. Nusprendžiau pasirinkti vieną iš gyvenimų. Kai pradėjau mąstyti apie gyvenimą su Dievu, aš supratau, kad Dievas myli mane asmenškai, kad mano visos nuodemės sumokėtos ant kryžiaus, kad Jis manęs kantriai laukė net tada, kai aš savo gyvenimą švaisčiau į kairę ir į dešinę.  Pasirinkau gyvenimą su Dievu, net neapsvarsčiusi galimybės likti su ta draugų kompanija.

Net iki šio mano sprendimo (kurį galiu drąsiai pavadinti svarbiausiu mano gyvenime) Dievas davė man stebuklą: nesu bandžiusi rūkyti, nesu buvusi girta, neturėjau lytinių santykių iki santuokos, nors daug laiko praleidau su draugais, kurie taip gyveno, o buvau labai smalsi.

Ne tik mano gyvenimas, bet ir širdis buvo prikelta gyventi. Dievas išmokė mylėti ir atleisti, pasirinkti tai kasdienybėje, išgydė vaikystės žaizdas, o kai kurias vis dar gydo. Kaip vienas žmogus yra pasakęs: „nekeisčiau savo pačios siaubingiausios dienos su Krisumi į pačią nuostabiausia dieną be Jo“.