Prabudau nelauktai. Kaip greitai – per greitai – baigėsi vaikystė, praleista medžių viršūnėse, tikint, kad pasaulis nuostabus, o visi žmonės myli vieni kitus.

Mamos ir tėčio santykiai atšalę? Sesuo vakarais rauda, nes jaučiasi nesuprasta? Draugė, su kuria taip skubėjau susitikti rugsėjo 1-ąją, nieko nepaaiškinus nutraukė santykius ir net nežiūri į mano pusę? Kas vyksta?

Laikas bėgo. Visi klausimai, kurie sukosi mano galvoje, galiausiai susitelkė į vieną: kokia viso to prasmė?  Kodėl ir kam aš gyvenu?

Atsakymo puoliau ieškoti knygose, tačiau greitai pamačiau, kad rašytojai kelia klausimus, o atsakymų nežino. Filosofinės knygos neatnešė ramybės. Draugai ir bendravimas neužgožė manyje žiojėjusios tuštumos, kuri šaukė ir nerimo.

Pamažu iš širdies traukėsi ramybė – kaip galiu gyventi, jei nežinau, ko gyvenu? Išoriškai, manau, buvau gerai tai paslėpusi – studijavau, studentavau, bet mano giluminis „aš“  raudojo.

Vieną vasarą nuvykau į nuostabią Kižų salą Karelijoje. Slapta tikėjausi kokiame nors Karelijos kaimelyje sutikti seną žmogų, kuris atsakys į mano klausimus. Sutikau senų žmonių, bet padėti jie man negalėjo.

Vieną naktį rugpjūčio pabaigoje sėdėjau ant kalvos, o aplinkui lijo žvaigždėmis. Akimirką pasirodė, kad visos žvaigždės staiga pakeitė kryptį ir sukrito  man į širdį. Tada pirmą kartą pagalvojau, kad gal Dievas yra tas, kuris galėtų  užpildyti tuštumą manyje? Tačiau kaip Jį pažinti? Krikščionybę atmečiau kaip nepatrauklią…

Patraukė Rytai. Ten rasiu atsakymus. Dzenbudizmas, įvairios praktikos… Patyriau daug įdomaus, bet tuštuma širdies gelmėse liko.

 Galiausiai nutariau, kad Dievą, matyt, gali pažinti tik išrinktieji, o aš nesu jų tarpe… Mano viltys žlugo. Kam reikalingas vyras, šeima, geras ir įdomus darbas, jei vidus rauda?

Rankos nusileido. Atėjo juodžiausi mėnesiai mano gyvenime.

Vieną niekuo neišsiskiriančią dieną prie manęs gatvėje priėjo mergina ir paklausė: ar tu nori pažinti Dievą?  Klaustukas mano akyse ir atsakymas – taip.

Ji pasakojo man apie Kristų, kurį pažinojo ir mylėjo. Ji kalbėjo kitaip, ji švietė ir aš mačiau joje ramybę ir džiaugsmą, kuriuos buvau praradusi. Nedaug iš to, ką ji kalbėjo, supratau, o žodžio „nuodėmė“ išvis nebuvo mano žodyne. Tačiau jos žodžiai ir tas, kas slypėjo už jų, lietė ir gydė mano širdį.

Dabar mano viduje – ten giliai, kur nepasiekia jokio svetimo žmogaus žvilgsnis – viešpatauja ramybė. Gyvenimas teka . Dienos atneša iššūkius, džiaugsmingus ir sunkius išgyvenimus. Į klausimus, kamavusius mane, radau atsakymus. Dabar šeima, meilė, visas kasdienis gyvenimas turi prasmę – ją  suteikė  Kristus. Jo meilė ir šventumas sukrėtė ir atnaujino mane. Išsipildė tai, ką Kristus pasakė  Šventajame Rašte:

Mato 11,28 Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu.. 

Iz 55,3 Palenkite savo ausį ir ateikite pas mane, klausykite, ir jūsų siela bus gyva!

Jei turi klausimų, parašyk (spausk dešinėje 'Contact me'). Lauksiu.

2013 metai

>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>

Nuo aprašytų dienų  praėjo daugiau nei 20 metų, kurie pralėkė kaip viena akimirka! Jei ne vaikai, kurie kaip gėlės stiebiasi aukštyn,  nejausčiau, kad prabėgo tiek laiko.  O vyriausias jau studentas…

Per tą laiką patyriau, kad Tu atsiveri tik nusižeminusiai širdžiai. Ir kad visą laiką buvai šalia.

                                                    SANTUOKA

Bijojau santuokos. Man buvo 26, kai pasakiau "taip" savo būsimam vyrui. Mano draugės jau augino vaikus, kai kurios buvo išsiskyrusios arba ruošėsi skirtis. Santuoka man atrodė kaip nepailstamas patarnavimas vyrui ir vaikams, atsisakant savo svajonių, tikslų, nedaug gaunant mainais – tokias santuokas mačiau.  Todėl prietaringai stengiausi, kad mano vestuvių diena nebūtų ypatinga: neieškojau nuostabios vestuvinės suknelės (ko dabar labai gailiuosi), nekūriau  šventės sau ir artimiesiems, į metrikacijos biurą važiavome paprastu miesto autobusu, o į liudininkus pasikviečiau žmones, kurių daugiau nebesutikau…  Norėjau ne ypatingų vestuvių, norėjau ypatingo gyvenimo.

Susitariau su vyru, kad negaminsiu jam valgyti. Norėjau gyventi taip, lyg nieko nepasikeitė, nors giliai širdyje įtariau, kad tai neįmanoma.

Praėjo nedaug laiko ir supratau, kad santuokoje esame ne dviese, bet trise – mano vyras, aš ir Kristus. Tai pakeitė viską – santykius, veiksmus, prioritetus. Kai ištekėjau, savo širdyje buvau kaip nesutramdyta kumelė, nemokėjau parodyti vyrui pagarbos, nemokėjau mylėti. Šventojo Rašto eilutė, kad žmonos galva yra vyras, man buvo apgaubta paslapties ir visai nepatiko. Kaip galiu paklusti klystančiam žmogui, paklusti, jei nepasitikiu sprendimo išmintingumu ir teisingumu?  Kai vieną vakarą išsakiau tai maldoje Kristui, širdyje išsiskleidė suvokimas – gerbdama vyrą ir paklusdama jam iš tiesų paklūstu Kristui  – o Jis buvo vienintelis pasaulyje, kurio sprendimais galėjau pasitikėti. Tokiu būdu, per mano sutikimą paklusti Jam, atvėriau kelią veikti mūsų šeimoje Dievui.  Ar iškart pasikeičiau? O, ne, tai ilgas kelias,  kuriuo einu ir dabar.  Tačiau, nors praėjo daugiau nei 21 bendro gyvenimo metai, mes su vyru  jų nejaučiam, esame draugai ir mylime vienas kitą.  Prisimindama visas savo baimes, už tai esu dėkinga tam, kuris visada buvo mums ištikimas – Kristui.

Parašyk man, jei turi minčių ar klausimų. Lauksiu.

2015, vasaris