"Nenorėjau, kad jaudintumeisi. Juk tau reikia gerai išlaikyti egzaminus. Norime, kad ko nors pasiektum gyvenime." Šiuos žodžius ištarė mama man prieš pora minučių paklausus, ar visa šeima mano, jog aš akla ir nieko nesuprantu. Virtuvėje sėdėjome tryse: mama, sesuo ir aš.

ATSTŪMIMAS

Mano mama sirgo vėžiu. Net negaliu pasakyti, kaip tai supratau. Jau kelis mėnesius jaučiau, kad kažkas ne taip. Žinojau, kad mano tėvai ir sesuo žino kažką, ko nežinau aš. O tada tiesiog supratau – mano mama serga.

Šeimos bandymas mane apsaugoti nuo šios baisios žinios ne tik nepadėjo, bet dar labiau pastūmėjo mane į savigailą, atvėrė tuštumą bei beprasmybę mano širdyje. Jau prieš tai jaučiausi atstumta draugių, kurios galėdavo mane pamiršti ištisas savaites, kol aiškindavosi santykius su dar vienu atsitiktiniu vaikinu. Nagana to, aš visai nepatikau vaikinams – buvau jau septyniolikos, o dar ne tik nebuvau draugavusi, bet ir nesulaukdavau dėmesio nė iš vieno vaikino.

Norėjau prasmės, troškau atlikti kažką reikšmingo, pakeisti pasaulį, bet jaučiausi tokia menka, nereikalinga, negabi, negraži, kad šios svajonės tik vedė mane į vis gilesnį liūdesį. O prie viso to prisidėjo dar ir šeimos krizė. Nesijaučiau saugoma, jaučiausi atstumta ir apgauta.

LŪKESČIAI

Be viso to mane slėgė didžiuliai tėvų lūkesčiai. Juk mama aiškiai pasakė: "Norime, kad ko nors pasiektum gyvenime." Aš TURĖJAU gerai išlaikyti egzaminus ir įstoti į Vilniaus Universitetą.

Ir man tai pavyko. Mokyklą baigiau raudonu diplomu ir įstojau ne tik į Vilniaus Universitetą, bet ir į savo norimą specialybę. Vienintelis dalykas, ko nepavyko padaryti – atgauti pasitikėjimo žmonėmis. Sienos mano širdyje tik augo, kitus prisileisti buvo vis sunkiau. Išorėje šypsodavausi bei juokaudavau, viduje – verkiau ir slėpiausi. Nepavyko atsikratyti ir gilaus beprasmybės jausmo.

PAKVIETIMAS

Vienas paprastas pakvietimas pakeitė visą mano gyvenimą – mano grupės draugas pasiūlė nueiti į diskusijų vakarus apie krikščionybę. Nors apie Dievą nenorėjau nieko girdėti, kažkodėl sutikau ateiti. Ir po pirmo diskusijų vakaro supratau – čia yra kažkas tikro. Žmonės čia neįtikinėjo manęs tikėti, jie išklausė mane, atsakinėjo į mano klausimus. Tad pradėjau ateiti į šiuos vakarus kiekvieną savaitę.

JIS

Galiausiai supratau – tai, kas mane traukia, yra Jėzus. Pirmą kartą aiškiai supratau, jog jis yra vienintelis kelias pas Dievą. Supratau, kad būnant krikščioniu nereikia "Išjungti smegenų", aklai laikytis tradicijų bei tapti nuobodybe. Krikščionybė – tai asmeninis santykis su Dievu, o ne religija, kurios taip nekenčiau.

Aš panorau šio santykio, bet tam reikėjo pasitikėti Dievu. Apsisprendžiau žengti šį žingsnį ir patikėti Dievui visą savo gyvenimą – gyventi taip, kaip Jis nori, sekti Juo net tada, kai nežinau, kodėl Jis mane kažkur veda. Galiausiai pasirinkau pilnai pasitikėti bent vienu asmeniu. Pasitikėjau Jėzumi.

Ir Jis niekada manęs nunuvylė. Per visus džiaugsmus, nuotykius, sunkumus, kančią, klaidas Jis liko su manimi. Jis nepalieka manęs vienos kapstytis pasaulyje, Jis veda mane, kalba man, girdi ir stiprina mane. Tik pažinus Jėzų, mano gyvenime atsirado prasmė ir viltis. Bei troškimas keisti pasaulį, daryti įtaką savo aplinkai, kuris ne gniuždo, o motyvuoja.

Ar žmonės manęs nebenuvilia? Ar pradėjau labiau patikti vaikinams? Ar tapau gražesnė? Ne. Bet supratau, kad ne tai yra svarbiausia. Supratau, jog ne vaikinų dėmesys, ne noras įtikti tėvams, draugams, ne geras darbas ar pripažinimas suteikia prasmę gyvenimui. Todėl savo gyvenimą galiu vadinti sėkmingu – artimai pažinti ir bendrauti su visatos Kūrėju yra geriausia, kad tik gali nutikti.

Jei Jūsų patirtis panaši į mano arba norite išgirsti mano istoriją plačiau, susisiekite su manimi.