Tikrai būdamas jaunas negalvojau, kad man reikės Dievo. O kam jo reikia, jei gyvenime ir taip viskas gerai, jei gyveni ir kiekvieną dieną kvėpuoji džiaugsmu, jei turi draugų, pasitiki savimi, jautiesi saugus ir nieko netrūksta? Kartais sunerimdavau dėl ateities: kas atsitiktų, jei staiga mirčiau, kas apskritai esu šiame pasaulyje? Tačiau tokias mintis gana lengvai nugindavau į šalį, ypač dėl to, kad dar buvau labai jaunas, atrodė, dar tiek daug galiu nuveikti iki susendamas. Ir vis dėlto labai nerimavau dėl to, kad mano geriausios dienos greitai prabėgs. Praeis nerūpestinga, linksma ir džiaugsminga jaunystė, o man tai atrodė beveik lygu gyvenimo pabaigai.

Vis dėlto prieš mano paties valią Dievas įsiveržė į mano gyvenimą. O gal atvirkščiai – jis man davė suprasti, koks esąs, o aš nebenorėjau jo paleisti.

Man dvidešimt penkeri. Beeinantį gatve mane staiga persmelkia mintis, kad Dievas yra, ir aš jau nebegaliu gyventi kaip anksčiau. Niekas nieko man nesakė, niekas nieko neįrodinėjo, tačiau Tilžės gatvėje, Šiauliuose, pro šalį važiuojant autobusui, jam garsiai birbiant ir gausiai leidžiant juodus dūmus, įvyko mano transformacija – pasikeičiau giliai iš vidaus. Tą savaitgalį atėjęs į tikinčių žmonių susirinkimą pamačiau visiškai kitokius žmones nei iš manojo pasaulio: džiaugsmingus, ramius, paslaugius ir vertinančius vienas kitą. Pradėjau skaityti Naująjį Testamentą, lankytis susirinkimuose ir prasidėjo permainos, visiškai pakeitusios mano gyvenimą.

Gyventi pagal Kristaus mokymą mokausi jau daugiau nei dvidešimt metų. Reikalai susiklostė taip, kad baigiau seminariją, tapau bažnyčios pastoriumi, dėstau Biblijos institute, vedžiau, su žmona auginame tris vaikus ir vis dar mokausi, skaitau, rašau, tenka daug savanoriauti.

Gyvenimas su Kristumi yra pilnas įvairiausių patyrimų. Įdomiausias tas, kad jis man kalba, kai skaitau Bibliją, ruošiuosi pamokslams. Būnu įkvėptas, gaunu patvirtinimų, kartais – įspėjimų, dažnai – ramybės ar netgi naują tikslą. Visko pasitaiko: kartais atrodo, kad duobės yra pačios giliausios, o kalnai aukščiausi, tačiau taip pat – kad slėniai patys gražiausi. Gyventi pasitikint Juo yra kitaip negu planuoti savo gyvenimą siekti užsibrėžtų tikslų ir gauti tai, ko siekei, kas, atrodo, tau ir priklausė. Atrodo, kad neturi nieko, tačiau turi viską. Pamąsčius akivaizdu, kad daug reikšmingų dalykų yra gauti dovanai, dėl jų nebuvo nei dirbta, nei stengtasi, nei jų norėta. Dievo dėka nuostabiai sutariame su žmona, turiu patį įdomiausią darbą ir didingiausią tikslą pasaulyje. Kas nuostabu, esu ne vienas toks, ir tai mane drąsina toliau taip gyventi.

Jeigu būtų taip, kad jau šiandien tektų atsisveikint su gyvenimu šiame pasaulyje, drąsiai galėčiau pasakyti, kad Dievo dėka turėjau gyventomis sąlygomis bei aplinkybėmis patį įdomiausią ir geriausią gyvenimą, kad teko bendrauti su pačiais nuostabiausiais žmonėmis, patyriau pačių įspūdingiausių nuotykių. Esu Jam dėkingas už nugyventus metus ir smalsiai žiūriu į priekį žinodamas, kad Jis tai tikrai dar ne kartą mane nustebins.