Vaikystėje buvau labai ekstravertiškas vaikas. Negalėjau sėdėti namuose, negalėjau nieko neveikti. Vis ieškodavau naujų pažinčių, draugų, nuotykių. Šis džiaugsmingas gyvenimo etapas tęsėsi iki mokyklos pradžios. Pirmi 8 metai mokykloje buvo baisiausia, apie ką galiu dabar pagalvoti. Visada buvau labai jautri, todėl patyčios mokykloje skaudino labiau, nei kitus. Kiekvienas žodis užsilikdavo giliai širdyje ir labai ilgam, iki šiol prisimenu daugelį iš jų. Link 13-14 metų tapau visiškai priešinga asmenybe nei buvau – užsidariau savyje, nemėgau bendrauti, šypsena būdavo nenuoširdi, sarkazmas, šaltumas tapo pagrindinis būdo bruožas, o vakarais, kai kiti paaugliai ruošdavo namų darbus, aš veidu į pagalvę liejau ašaras. Ne kartą meldžiausi prašydama, kad Dievas pasiimtų mano gyvybę. Kadangi žinojau, kad negalima jos sau pačiai atimti, maniau, kad galbūt taip Dievas man padėtų.  

Elgiausi priešingai, nei jaučiausi

Gimnazijoje patekau į tikrai gerą klasę, buvau įtraukta į mokyklos veiklą (renginių organizavimą, dalyvavimą įvairiuose konkursuose, dainavimą ir t.t.) todėl nepasitikėjimas savimi ir neapykanta sau liko paslėpti viduje, išorėje elgiausi priešingai nei jaučiausi. Tačiau tai nepakeitė mano būsenos už mokyklos ribų. Jaučiausi nereikalinga nei draugams, nei šeimai, nei Dievui.

Problema buvo didesnė, nei man atrodė

Kartą, visai neseniai, šia istorija nusprendžiau pasidalinti su Olga (jaunimo grupelės vadove). Ji kantriai manęs išklausė ir paprašė tik vieno dalyko – pasakyti, kad „aš esu mylima Dievo dukra.“ Viskas atrodė labai paprasta, tačiau aš sutrikau. Negalėjau to pasakyti, ypač žinodama, kad kažkas kitas tai girdi. Labai pasimečiau ir supratau, kad problema didesnė, nei man pačiai atrodė. Aš nesijaučiau mylima netgi Dievo. Olga patarė kartais šią frazę kartoti esant vienai namuose, tačiau kuo dažniau, tuo geriau.

Ėmiau matyti save kitomis akimis

Beveik 4 mėnesius nesilankiau grupelėje, o per tą laiką Dievas vis mokė mane naujų dalykų. Kalbėjo apie mano vertę Jo akyse, apie talentus, kuriuos man suteikė, apie Savo meilę ir tikslą, dėl kurio buvau sukurta. Pati to nepastebėjau, bet ėmiau sau patikti. Patikti sau be makiažo ir madingų drabužių, nustojau galvoti, ką apie mane galvoja kiti. Ėmiau save matyti kitomis akimis.

Galiausiai atėjau į grupelę. Vėl susitikau su Olga ir kalbėjau apie tai, kas vyko mano gyvenime pastaruoju metu. Ir vėl ji kantriai išklausė ir pasakė tai, kas vėl mane sukrėtė, tik šįkart gerąja prasme. Ji pasakė: „Ar pastebėjai, kad pasakei „aš esu mylima Dievo dukra“ jau apie 5 kartus?..“

Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!

– 1 Jono 3,1a

Jei turi istoriją, kuria norėtum pasidalinti su manimi, parašyk man!