Vladas Charkovas

Vilnius, Lithuania

Tėvo MEILĖS LAIŠKAS MAN

Ar kada esi gavęs "Facebook" žinutę iš Dievo?.. Aš taip! Štai kaip tai įvyko.

Nuo pat mažens augau krikščioniškoje aplinkoje. Iki devintos klasės lankiau privačią krikščionišką mokyklą, kurioje mokėsi vaikai iš krikščioniškų šeimų. Prisipažinti, jog esi tikintis šioje mokykloje nebuvo gėda, visi save laikė tikinčiais. Prieš pamokas melsdavomės, skaitydavome Bibliją.

Buvau aktyvus bažnyčios veikėjas paauglių ir jaunimo tarpe. Dalyvaudavau visose stovyklose ar išvykose. Nuo pat mažens buvau mokomas skaityti Bibliją kasdien, todėl apie Dievą žinojau labai daug. Stengdavausi laikytis visų Dievo įsakymų ir nuostatų, kuriuos išmokau skaitydamas Bibliją ar išgirdau bažnyčioje. Buvau įsitikinęs, kad geras ir Dievui priimtinas krikščionis esu tik tada, kada pavyksta paklusti visiems Dievo potvarkiams.

Vis dėl to, dvyliktos klasės pradžioje palūžau. Man niekaip nepavykdavo laikytis dviejų Dievo įsakymų: „Gerbk savo tėvą ir motiną“ bei „nesvetimauk“. Dažnai pykdavomės su mama. Negalėjau jai paklusti ir jos gerbti, kadangi ji draudė man bendrauti su draugais, kurie jai nepatiko, nesuprasdavo manęs jeigu pasakodavau jai apie mano santykius su merginomis, liepdavo dažniau likti namuose ir prižiūrėti mažuosius broliukus. Taip pat negalėjau susilaikyti nuo geidulingo žvilgsnio į mane supančias merginas. Žinojau, jog Dievui tai nepatinka, tačiau savo jėgomis negalėjau tam priešintis. Nusprendžiau, kad paklusti Dievui yra neįmanoma ir per sunku, Jo įsakymai man buvo nepakeliama našta, o tyro gyvenimo standartai pernelyg aukšti ir nepasiekiami.

Dvyliktos klasės pradžioje pabėgau iš namų ir metus laiko gyvenau su draugais (po to grįžau gyventi į tikruosius namus). Nebelankiau bažnyčios, tapau visiškai nepriklausomas. Nebeskaičiau Biblijos ir nebesimeldžiau, Dievo standartai man neberūpėjo. Pradėjau mėgautis aplinkui siūlomais malonumais: ištvirkauti su merginomis, be saiko rūkyti ir gerti, vartoti narkotikus. Buvau kaip pasiutęs šuo paleistas nuo grandinės. Dabar galėjau daryti tai, ko visada troškau, bet negalėjau dėl sąžinės graužaties, mamos ar krikščionių draugų įtakos. Tuo laiku mane labiausiai motyvavo noras pasiekti kuo daugiau malonumo. Lygiavausi į tuos draugus, kurie įkūnijo mano idealą: į seksualius, turtingus, stiprius, įtakingus, kartais į tuos, kurie savo jėgą ir įtaką demonstruodavo agresyviu elgesiu. Būnant su tokiais žmonėmis jaučiausi saugus.

Kurį laiką toks gyvenimo būdas man labai patiko, tačiau vėliau ėmiau pastebėti tam tikrus "šalutinius" poveikius. Tapau psichologiškai priklausomas nuo „žolės“ ir neparūkęs nejutau jokio džiaugsmo užsiimti įprasta kasdiene veikla ar bendrauti su žmonėmis. Taip pat man ėmė nepatikti tam tikri žmonės, su kuriais (negalėdamas pats iš savęs tam atsispirti) leisdavau daug laiko, pastebėjau, kad bendravimas su jais man daro neigiamą įtaką, keičia mano mąstymą ir vertybes. Kankino klausimai: "Kodėl rūkau ir darau tai, kas man nepatinka? Kokia jėga mane verčia tai daryti?“. Iš tiesų, jaučiau lyg kažkas kitas verčia mane daryti tai, ko nenoriu. Klausiau savęs, kodėl jaučiuosi nelaimingas neparūkęs, nenusipirkęs naujo rūbo, nepabuvojęs kokiame nors vakarėlyje ar neapsilankęs soliariume? Kodėl vis dar neesu laimingas, kai nusipirkau mašiną, kai permiegojau su viena ar kita mergina, kai pasikeičiau šukuoseną ar gavau nemažai pinigų? Visi tie dalykai, rodėsi, turėdavo suteikti daug džiaugsmo ir laimės, tačiau juos įgyjęs jaučiausi dar tuštesnis, o gyvenimas atrodė dar beprasmiškesnis. Kamavo pykčio protrūkiai namuose, įvairios baimės (pvz.: ar mergina, su kuria permiegojau, nepastojo? Ar aš nesergu lytiniu keliu plintančia liga? Ar ateityje turėsiu pinigų pragyvenimui, skolų grąžinimui? ir t.t.).

Pastebėjęs savo moralinį degradavimą ir supratęs, kad savo jėgomis negaliu tam pasipriešinti, ėmiau trokšti radikalių pokyčių savo gyvenimui. Giliai širdyje žinojau, kad tame man padėti gali tik Dievas. Svajojau apie gyvenimo ir širdies ramybę bei atleidimą už visą blogį, kurį pridariau Dievo akyse, tačiau bijojau į Jį kreiptis. Bijojau, kad kartą atsiprašęs, vėliau savo blogumu ir klaidomis Jį nuvilsiu vėl ir vėl, todėl vengiau melstis atgailos malda. Tačiau Dievas tuo pasirūpino už mane. Tai jis padarė pasinaudodamas „Facebook'u“!

Kartą į „Facebook“ draugus mane pakvietė žymus Lietuvos kompozitorius, artimas Vytauto Kernagio draugas, Gintautas Abarius. Tuo metu jis gyveno JAV. Gintautas manęs nepažinojo, tačiau aš žinojau jį ir kuo jis yra garsus. Šis pakvietimas buvo visiškai atsitiktinis, tad lyg kunigui klausykloje nusprendžiau Gintautui atlikti išpažintį. Parašiau, jog trokštu bendravimo su Dievu, nes gyvenimas be Jo yra neįmanomas, tačiau bijau atgailauti.

Gintautas man atrašė du ilgus laiškus, kuriuose priminė apie Dangiškojo Tėvo meilę, kurią galima įžvelgti sūnaus palaidūno istorijoje, Evangelijoje pagal Luką, 15-tame skyriuje. Gintautas rašė, jog Dievas nepavargsta laukti nusidėjusių, niekada neprimena jų padarytų nuodėmių, bet atleidžia kartą ir visiems laikams. Ir tai ne dėl mano nuopelnų, ne dėl to, kaip gražiai krikščioniškai gyvenau, bet dėl to, kad Jo Sūnus Jėzus Kristus mirė už mano nuodėmes ant kryžiaus vietoje manęs. Dangiškasis Tėvas priima mane ir visada priims dėl Savo Sūnaus padarytos aukos – mano skola panaikinta, kaltė ištrinta.

Supratau, jog nebegaliu ilgiau kankintis gyvendamas be Dievo. Lygiai po savaitės nuo šių laiškų gavimo, vieną naktį grįžęs iš eilinio vakarėlio, kuriame rūkėme „žolę“, susmukau prie savo lovos ir ėmiau raudoti. Prašiau, jog Dievas man atleistų ir taptų mano gyvenimo Vadovu. Pajutau, kaip visa mano kaltė buvo pašalinta, man buvo iš tiesų atleista. Rodos, taip stebuklingai tą pačią naktį Biblija man tapo nuostabiausia knyga pasaulyje, o aš tapau kitoks. Per vieną naktį praradau norą rūkyti, gerti, keiktis, paleistuvauti, žiūrėti pornografiją. Jaučiausi taip, lyg gyvenau stipriai apgautas ir staiga supratau tiesą. „Galiu būti laimingas be svaigalų! Galiu būti laimingas be lytinių santykių! Galiu būti laimingas be pinigų! Galiu būti laimingas nepersistengdamas dėl savo išvaizdos! Galiu būti laimingas gyvendamas artimame santykyje su Dievu ir pilnai pasitikėdamas Juo savo gyvenime!“ – visą naktį galvoje skambėjo šios ir kitos panašios mintys.

Dievo dalyvavimas mano gyvenime nepasibaigė tą naktį. Iki šiol kasdien matau Dievo veikimą manyje ir aplink mane. Mano charakteris nuolat kinta, tapau emociškai stabilesniu ir labiau sukalbamu, lengviau priimu kritiką, gebu atsiprašyti ir atleisti, pasirinkti daryti gera, užuot keršijus. Kasdien matau, kaip Dievas stebuklingai aprūpina mano šeimą finansais, nes tikiu Jo pažadu, užrašytu Biblijoje: „Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa kita bus jums pridėta“. Kasdien patiriu Dievo besąlygišką atleidimą ir asmeninį bendravimą su Juo, iš kur į mano širdį plūsta džiaugsmas, saugumo jausmas ir ramybė. Per Biblijoje užrašytus žodžius Jis primena, kad mane besąlygiškai myli nepaisant to, kiek kartų suklydau tą dieną: supykau, pamelavau, skubotai priėmiau neprotingą sprendimą, neatleidau ir t.t. Šventoji Dvasia, kuri gyvena manyje, parodo mano klaidas ir kasdien duoda jėgų keistis bei panašėti į Dievo Sūnų Jėzų Kristų. Pats Dievas keičia mane.

Be visų šių nuostabių dalykų, Dangiškasis Tėvas mane apdovanojo nuostabia ir gražia žmona, kuri man yra lyg paties Dievo atvaizdas, gyvenantis mano namuose. Irena yra be galo mylinti ir atlaidi, net tada, kai elgiuosi ypatingai bjauriai ir ją įskaudinu. Kartu mes mokomės mylėti vienas kitą ir kuo daugiau perteikti kitiems žmonėms šią Dievo meilę, kurią Jis parodė viso pasaulio žmonėms, siųsdamas savo Sūnų Jėzų Kristų mirti už mūsų nuodėmes ir prisikelti. Dėl tikėjimo Jėzumi Kristumi aš galiu amžinai gyventi taikoje su Dangiškuoju Tėvu!

— Read more —
Contact me Learn more about Jesus

Similar stories