Mane tiesiog pamiršo...
Aš mokykloje buvau tyli ir beveik neturėjau draugų. Ilgą laiką klasiokai iš manęs tyčiojosi ir niekur nepriimdavo, niekur nekviesdavo. O ir aš nežinojau, kaip ir apie ką su jais kalbėtis. Todėl kai įstojau mokytis Vilniuje, atvykus ilgą laiką turėjau tikslą susirasti kuo daugiau draugų. Atvažiavau jausdama nepriėmimą ir baimę būti paliktai, kad manęs niekam nereikės, kad mane pamirš kur nors pakviesti (kas yra įvykę – kai buvo šimtadienis, visi važiavom fotografuotis, o aš, kadangi gyvenau netoli mokyklos, parbėgau persirengti, o greitai grįžus nieko neberadau. Jie tiesiog mane pamiršo...). Turėdama tokių baimių ir žaizdų Vilniuje siekiau susirasti kuo daugiau draugų. Ir man pasisekė – mūsų ilgainiui susidarė 6-7 merginų grupelė, kurios visur eidavom kartu, mokėmės viena pas kitą. Taip pat penktadieniais pirkdavome degtinę su coca cola ir gerdavom. Smagiai, visos kartu. Nekenčiau jausmo, kuris būna prisigėrus, o būsena ryte visada būdavo siaubinga. Vemdavau beveik kiekvieną sykį. Bet negi „stabdysi“? Jei visos geria? Eidavom į klubus. Pamėginau rūkyti, nes gi visos mėginom ir būdavo visai smagu, kai sutūpusios bendrabučio koridoriaus gale keliese rūkydavom. Užtat šiaip tai rūkymas man visai nepatiko. Man ir kvapas buvo baisus, ir galvą visada skaudėdavo (net jei rūkiau plonas mėtines – šitos turėjo būt geresnės ir lengvesnės). Bet rūkiau, nes kaip čia iš kitų išsiskirsi. Paskui baigiau studijas, cigarečių, degtinės gėrimų tapo mažiau, bet noras prisiderinti prie kompanijos liko, nes tik taip jautiesi kažkieno dalimi ir esi ne vienas.
Ir tada mano sesė nuėjo į bažnyčią ir pasirinko gyvenimą su Dievu. Padvejojus nuėjau ir aš. Buvau nusiteikusi labai skeptiškai. Visada maniau, kad Dievo reikia tiems, kurie gyvenime yra patyrę kažkokį nelaimingą atsitikimą, arba yra sveikstantys narkomanai, o man buvo viskas gerai. Aš turėjau draugų, turėjau darbą... Ir kažkaip Dievas rado kelią į mano širdį. Dabar negaliu pasakyti, kad tai buvo stebuklingas lūžis, greičiau procesas su bažnyčios lankymu ir malda. Ir tuo pačiu metu buvo ir alkoholio vartojimo, apsivėmimų, po kurių visada būdavo gėda, klubų lankymo su naktiniais pasiglamžymais su vaikinais. Bet ilgainiui tai tapo neįdomu ir nereikalinga. Aš pradėjau suprasti, kad Dievui esu vertinga ir svarbi pati savaime. Ir man nereikia prie nieko taikytis, nereikia daryti to, ko nemėgstu, vien tam, kad kažkokiam žmogui patikčiau. Nereikia pataikauti ir veidmainiauti. Ir mano gyvenime yra žmonių, kuriems aš svarbi ir vertinga tokia, kokia esu. Dabar aš suvokiu, koks didelis džiaugsmas yra turėti Dievą mano širdyje. Jis mane išlaisvino nuo noro prisitaikyti. Dabar drąsiai galiu atsisakyti gerti, nors ir labai mane spaustų, nes išgerto alkoholio kiekis mano vertės neapsprendžia. Kaip ir vaikinų, su kuriais permiegojai ar pasiglamžei, skaičius. Tokios laisvės niekada anksčiau nesu jautusi.